?

Log in

Apie tai, kaip būna, kai nebelieka ką sakyti - Užsižaidęs gyvenimu | menulio krateriai [entries|archive|friends|userinfo]
MasterMind Hazord

[ puslapis | psichodelinis praxodo dvaras ]
[ userinfo | livejournal userinfo ]
[ archive | archyvas ]

Apie tai, kaip būna, kai nebelieka ką sakyti [Jun. 2nd, 2015|03:23 pm]
MasterMind Hazord
Būna taip, kad vienu metu užsidaro visos durys, išskyrus tas, kurios veda žemyn. Tada imama virvė ir keliaujama žemyn, per alternatyvias vieno kambario visatas. Viename sienos žalios, kitame raudonos, dar žemiau - juodos, o pačiam pačiam dugnų dugne slypi mažas smala išteptas mažytis ambasadoriaus kambarėlis. Jame - griaučiai. Ant jų - pelėsis: ambasadorius, atstovaujantis kitai karalijai. Jis įmantriais ornamentais išsikėrojęs ir ant sienos, į kurią remiasi griaučiai: tai - jo atsakymas į klausimą, kurį kadaise uždavė žmogus, paaukojęs save atsakymui.

Kai jis nusileido į ambasadoriaus kambarėlį, ambasadorius snaudė nedidelėje Petri lėkštelėje. Žmogus įsidėjo jį sau į ausį, atsirėmė į sieną ir ėmė galvoti tik apie klausimą, nieko daugiau. Kuprinėje, kurią atsinešė su savimi, jis turėjo tik vandens; tai jam padėjo prasėdėti savaitę, kol ambasadorius aiškinosi, kas yra svarbu, o kas - ne; kadangi smala išteptame kambaryje buvo be galo tylu, žmogus net nepastebėjo, kaip iš jo pasaulio dingsta garsai, dėl to, kad buvo patyręs medituotojas, neatkreipė dėmesio, kaip po milimetrą prapuola kūnas; jo galvoje it mantra skambėjo vienintelis klausimas, ir kuo toliau, tuo lengviau darėsi jį kartoti; galiausiai sudžiūvusiame ir sulįsusiame kūne užgesusiomis akimis buvo gyvas tik klausimas, kuris kasdien vis trumpėjo, kol ir iš jo liko tik "?".

Jeigu žmogaus kaukolėje dar būtų likę nors truputį žmogaus, jis būtų pastebėjęs, kaip paskutinę akimirką klaustukas išsitiesia ir ambasadorius, gyvenantis ten, kur dūzgė neuronai, iš kito galo ima auginti atsakymą.
linkReply