| just so you know |
[May. 11th, 2009|11:53 am] |
Vat kaip būna gyvenime. Kaip būna? Būna taip, būtent taip, ir ne kitaip. Jokiam filme nepamatysi, jokioj knygoj neperskaitysi, jokiam gabale neišgirsi. Taip, kaip būna gyvenime – asmeniškai tau, ir niekam kitam.
Manai, juokas gyventi nemąstant padausėmis? Cha–cha, kartus juokas graužia gerklę. Fuckit, visai rimtai sakau gi tau – kai kojos liečia žemę, suleidi šaknis; suleidi šaknis – sumedėji, išskleidi lapus ir vienintelis garsas, paliekantis tavo kamieną – trumpam apsigyvenęs paukštuliukas. Twit-twat, kaip sako anglosaksai – čiulbu ulbu – po vieną sakinėlį apie tai, kaip noris pistis koks šiandien oras ir nuotaikos.
Baisu? Baisu – o ką padarysi, taip gyvename. Jokiam filme nepamatysi, jokioj knygoj nepaskaitysi to, kaip gyveni kiekvieną savo gyvenimo dieną. Vakar nieko ypatingo nevyko. Šiandien nieko ypatingo nevyksta. Ryt gal kas ir įvyks, bet kokia prasmė rašyti apie dalykus, kurių nėra ir ko gero nebus, ir apskritai – nori prajuokinti Dievą – susiplanuok ateitį. Galų gale, jei ir kas įvyksta, ne visada galima imti ir tai atlieti pasauliui – kur matyta, vidury baliaus į salotų bliūdą žliauką dėti ir paskui dar visiem pirštu rodyt, kaip puikiai atrodo žirneliai su žalsva tulžimi – NEGRAŽU GI, JOBTVAJUMAT.
Apie ką aš čia? A, apie savo gyvenimą, save, apie ką gi daugiau žmogus gali kalbėti. Taigi, tas gyvenimas, kurio jokiam filme nepamatysi, jokioj knygoj neperskaitysi, tėra tarpusavyje susijusių įvykių grandinė. Paprasta, tiesa?
Nė velnio nepaprasta: priežasties – pasėkmės ryšiai yra neryškūs ir taip silpnai matomi, kad turi būti arba beprotis arba genijus, kad juos pamatytum, o net ir matant nevisad aišku, kur pasėkmė, o kur priežastis. Štai su paprastuoju, vidinio dialogo protu – gerokai paprasčiau. Yra dirgiklis, yra reakcija. Vat kažką pamačiau, kažką perskaičiau – dirgiklis – dabar spausdinu – reakcija. Paprasta ir skaidru it pigus tualetinis popierius, ir lygiai tiek pat naudinga. Ką, manai, tyčiojuos – taip, tyčiojuos – o tu pagyvenk be to banalaus ir paprastai skaidraus tualetinio popieriaus. Kad ir koks tyras, taurus ir dvazingas (sic.) būtum, ankščiau ar vėliau vistiek apsišiksi. Tokia žmogaus prigimtis, toks protėvių palikimas – kai nemiegi šikt, myžt, ėst ir pistis. Kartais, jei tikrai turi bėdelę, ir miegant.
Gyvenimas. Jokiam filme nepamatysi, jokioj knygoj neperskaitysi.
O tu ką – gudresnis, geresnis, kietesnis, -esnis? Padarysi, ko kiti nepadarė – filmą susuksi, gabalą sudėliosi, knygą parašysi? Ir visi žiūrės, klausys, skaitys, ir gyvens taip, kaip tu gyvenai? Cha–cha, kartus juokas graužia gerklę, kurgi ne. Tai kurių bybių apie jį tada kalbėt? Geriau susėskim visi kartu ir patylėkim. |
|
|
![[info]](http://l-stat.livejournal.com/img/userinfo.gif){kind=small}
mastermind_haz's journal
