?

Log in

No account? Create an account
Užsižaidęs gyvenimu | menulio krateriai [entries|archive|friends|userinfo]
MasterMind Hazord

[ puslapis | psichodelinis praxodo dvaras ]
[ userinfo | livejournal userinfo ]
[ archive | archyvas ]

(no subject) [Mar. 11th, 2020|11:58 am]
MasterMind Hazord

Begalinio kosminio humoro kasyklos.
Įrankius prašome atsinešti patiems.
linkvienišas komentaras|Aš tau pasAkau!

kaleidoskopas [Nov. 24th, 2017|09:58 pm]
MasterMind Hazord
Kažkada kažkas, net, rodos, prisimenu, kas ir kada, padovanojo man kaleidoskopą. Paprastas žaislas - vienam gale pridedi akį, kitą galą  nukreipi į šviesesnę pusę ir žiūri. O viduj esantys spalvoti stiklo gabaliukai sukritę ant veidrodžio paišo spalvingas snaiges, panašias į tas, kurias iš spalvoto popieriaus karpo vaikai per dailės ir darbelių pamokėles artėjant žiemos šventėms. Už lango jau tamsu; dienos šviesos lempos verčia galvoti apie namų jaukumą - tiesiog fiziškai apčiuopiamą pėdomis, padėtomis ant grubaus ketinio radiatoriaus, sėdint ant stalo, nušviesto stalinės lempos, žiūrint pro langą. Už lango sninga stambiais sniego kąsniais, tačiau tai matyti tik šaltiems minkštiems gniužulams nusileidus iki melsvo kiemo žibinto apačios ir ši šalta minkšta masė uždengusi viską, kas nors kiek toliau už kiemo ribas, nutildžiusi viską - ir pasaulis, rodos, telpa į stiklinį gaublį, kurį papurčius statišką ir idilišką kišeninę visatėlę apgobia tikrų tikriausia pūga.

Paprastas žaislas - pagalvoju. Atitraukiu nuo akies, papurtau, pakeliu atgal. Prieš akis - įvairiaspalviais lapais žėrintis medis vietoje, kurios nėra, bet į kurią galima patekti - pilką rudens rytą, kai turi būti kažkur kitur, bet vietoj to pasirinkai išeiti į mišką. Aplinkui - rudens ryto rūkas, ir visos formos - minkštos, apgaubtos šaltos drėgmės, kuri sugeria ir garsus, todėl girdisi tik po batu čežantys rudi lapai, po kuriais net nematyti takelio - tačiau kojos pačios prisimena kiekvieną žingsnį, ir net negalvoji, kur ir kaip eini, tiesiog žiūri į pilką dangų remiančias medžių viršūnes, kol jos pasitraukia ir esi nedidelėje laukymėje, kurios šiame nedideliame miškelyje netgi neturėtų būti. Suvokimas, kad patekai į vietą, kurios nėra toks stiprus, kad akimirkai prisimeni sapną, kurį tau pasakojo (...) - "o tada šioje pilkoje laukymėje ima snigti storais sultingais tulpių žiedlapiais, kuriuos keliu nuo žemės, dedu į burną, kramtau - karčios žiedlapių sultys sausina burną - kramtau, šleikštu, bet kramtau, kramtau, kramtau..." - ir net krūpteli, nes akies krašteliu pamatai judesį, o pasąmonė iškart sufleruoja pilkus žiedlapius, krentančius iš dangaus, bet tai - tik paukštis, plasnojantis į pilkumą, ir greitai vėl lieki vienas pilkumoje paskendusioje laukymėje, aplinkui nuo medžių viršūnių krentant lašams.

Atitraukiu kaleidoskopą nuo akies. "Žaislo esmė - veidrodis" - galvoju pats sau - "yra kaleidoskopų, kuriuose nėra netgi stiklo gabaliukų, tik trys veidrodžiai, sustatyti į lygiakraštį trikampį ir stiklo rutuliukas gale, nukreiptame nuo tavęs". Dingteli, kad daikte iš trijų veidrodžių ir stiklinio rutuliuko, per kurį praėjęs egzistenciškai tuščias savęs nesuvokiantis pasaulis transformuojasi, persidėlioja, ir yra suvokiamas slypi kažkas giliai budistiško, tačiau nusprendžiu nesileisti į profaniškas erezijas - lai gilinasi geriau žinantys - o pats keliu kaleidoskopą atgalios, ir štai - prieš mane vaivorykšte nuraibuliuoja, nuraibuliuoja, nuraibuliuoja visos spalvos tarp juodos ir baltos, susiliejančios į vientisą velvetinę pilkumą.

Labas, aš - tavo realybė. Rašau tau mobiliuoju ryšiu iš ten ir tada - su viltimi, kad kai skaitysi, bus čia ir dabar; žmogau mielas, štai tu pasakojai pasakas tuštumai, baltam popieriaus lapui, sau - kad tarsi Joniukas miške tais pačiais trupiniais atsektum atgal, kur ir kas buvai eiliniame savo kelio į nebūtį kilometre - bet, pažvelk, tai, kas buvo kas metrą, dabar - kas porą varstų; tie, su kuriais trupiniais dalinaisi, jau seniai kaži kur. Šis kelias - tavo vieno. Atgalios juo negrįžt, ten, kur būta jūrų, stūkso kalnai; jūras pakeitę smėlėtos dykumos, miškus - apleisti pilko betono miestai. O tu vis siunti tas žinutes į ateitį, kuri visvien kažkada pasibaigs.

Atsakyk sau, kodėl, ir tada galėsi galiausiai padėti tašką.
link2 atsakymai|Aš tau pasAkau!

Hey buddy [Apr. 19th, 2017|03:51 pm]
MasterMind Hazord
Imi kauliukus į ranką, supurtai, ir meti. Du vienetai. Gyvenimas po juodu gobtuvu iššiepia dantis. Kaulinis pirštas pastumia rikį. Karalius pavojuje. Imi kauliukus į ranką, supurtai ir nemeti. O jei vėl du vienetai? Kas tada?

Ir, tegul ir trumpam, pilka visata sustingsta tarsi pigi videojuosta iš nuomos punkto. Kažkur apatiniame kairiame kampe dreba vizualinis artefaktas, ir galima įkvėpti, ir prisiminti visa tai, ką lengva ranka išmetei tam, kad būtų lengviau; kad gyvenimas būtų paprastesnis. Ir iš tiesų visi tie dalykai nebuvo svarbūs, nebuvo geri, nebuvo verti jų laikytis įsikibus - budistai teisūs - ir tai, kad viskas tuščia, tereiškia tai, kad nebėra ką prarasti. Arba tai, kad yra daug vietos kažkam - bėda tame, kad mesdamas lauk supranti, kad dalykų, kurie svarbūs, kurie geri, kurie verti - ne tiek daug, kad būtų galima švaistyti jėgas tik tam, kad galų gale išmestum ir juos.

Kauliukai šyla delne. Rodos, jų akys (ypač vienetai) jau įkaitę iki raudonumo. Ilgai neišsilaikyti.

O tada kyla klausimas - o išvis, kam? Jeigu šita visata yra tuščia, tamsi, negyva, joje nėra nė krislo džiaugsmo, tik kančia - kam? Koks aklas pusprotis sadistiškas dievas sukūrė šitą ašarų pakalnę, įmetė tave ir mane čia savo pramogai ir tiesiog patogiai užmiršo? Argi vienintelė išeitis yra tik ridenti kauliukus žaidžaint šachmatus su mirtimi, apsimetusia gyvenimu? Nors koks skirtumas, visi seniai žino, kad gyvenimas ir mirtis yra to paties medalio dvi pusės; kad šitą ašarų pakalnę, šitą tuščią, tamsią, negyvą visatą susikūrėme patys, tam, kad, kankindami save, patys patirtume sadistinį malonumą - kad pateisintume savo pačių sau išsikeltus kaltinimus; štai - prigimtinė mūsų pačių susikurta nuodėmė ir išdidus išėjimas iš Edeno Dievą pavertus atpirkimo ožiu - „buvome išvaryti...“; ir kad puslapis, kurį rašome knygoje, kurią pradėjo ir pratęs kiti, rašomas mūsų pačių rankomis.

Delną degina nepakeliamai; atsigniaužia pirštai ir iki raudonumo įkaitę kauliukai krenta žemyn. Kaukolė po juodu gobtuvu tuščiomis akiduobėmis seka juos žemyn. Vienetas. Ir... dvejetas. Karaliaus lentoje niekada iš tiesų nebuvo. Dalykai, kuriuos išmetei, labiau reikalingi kitiems, negu tau. Jų vertė matuojama tavimi - patyrimu ir prisiminimais; joks dalykas nėra vertas pats iš savęs. Gyvenimas - tiesiog veidrodžių labirintas, kuriame pats esi ir vaizdas, ir atspindys, ir veidrodis, ir durys, virš kurių kabo prieblandoje švytintis žalias išėjimo ženklas.
link2 atsakymai|Aš tau pasAkau!

poor little ghost boy, let me be your human toy [Jun. 25th, 2015|11:05 pm]
MasterMind Hazord
poor little ghost boy,
let me be your human toy


maža balta piliulė. Ne man - pasauliui. Kad pasitrauktų, kad nebebūtų toks grėsmingas, kad būtų nors kiek minkštesnis ir nors šiek tiek labiau pakeliamas.

žiūriu žmogui į akis nenorėdamas nieko pasakyti. Nėra to ryšio, kuris leistų akimirkai nustoti apsimetinėti, kad esu ne toks, koks nesu. Visatos dydžio bedugnė, atsivėrusi viduje, plečiasi. Visi mano žodžiai, visos mintys ir norai - joje. Keturios sienos - tarp manęs ir pasaulio. Neperžengiama praraja tarp to, kas skaito, ir to, kas rašo. Nepataisomas atotrūkis nuo "tu" ir "aš".

taip, čia aš žiūriu į tavas akis. Nieko nenoriu pasakyti, nes pasakyti nebeturiu ką. Niekada ir neturėjau. Visada tavo mintys buvo mano žodžiai. Aš tebuvau bendrininkas tau, kalbantis įrankis tam, kuris kadaise nuėjo į mišką (aš neatsimenu), pakabino ant medžio šaldytą vištą (aš neatsimenu) ir apsikeitė vietomis su manimi - ir aš atmerkiau akis laukymėje, vis dar atsimindamas, kaip lašais liečiau medžių viršūnes bėgdamas virš tavęs - bijančio ir smalsaus ir bandančio įtikinti save - koncentriniais ratais.

tu likai ten tik tam, kad akimirkomis sugrįžtum į kūną, kuris kadaise buvo tavo. Kviesdavau tave darydamas tai, ką darei tu tik tam, kad paliktum dar gabalėlį savęs vienoje amžinoje akimirkoje. Ir su kiekviena ta akimirka, kurioje tu likdavai, palikdavo vis mažiau tavęs paties, ir vis daugiau manęs.

kur tu dabar? niekas tavęs nematė jau metų metus. Tik mane.

Tik mane.
linkAš tau pasAkau!

Apie tai, kaip būna, kai nebelieka ką sakyti [Jun. 2nd, 2015|03:23 pm]
MasterMind Hazord
Būna taip, kad vienu metu užsidaro visos durys, išskyrus tas, kurios veda žemyn. Tada imama virvė ir keliaujama žemyn, per alternatyvias vieno kambario visatas. Viename sienos žalios, kitame raudonos, dar žemiau - juodos, o pačiam pačiam dugnų dugne slypi mažas smala išteptas mažytis ambasadoriaus kambarėlis. Jame - griaučiai. Ant jų - pelėsis: ambasadorius, atstovaujantis kitai karalijai. Jis įmantriais ornamentais išsikėrojęs ir ant sienos, į kurią remiasi griaučiai: tai - jo atsakymas į klausimą, kurį kadaise uždavė žmogus, paaukojęs save atsakymui.

Kai jis nusileido į ambasadoriaus kambarėlį, ambasadorius snaudė nedidelėje Petri lėkštelėje. Žmogus įsidėjo jį sau į ausį, atsirėmė į sieną ir ėmė galvoti tik apie klausimą, nieko daugiau. Kuprinėje, kurią atsinešė su savimi, jis turėjo tik vandens; tai jam padėjo prasėdėti savaitę, kol ambasadorius aiškinosi, kas yra svarbu, o kas - ne; kadangi smala išteptame kambaryje buvo be galo tylu, žmogus net nepastebėjo, kaip iš jo pasaulio dingsta garsai, dėl to, kad buvo patyręs medituotojas, neatkreipė dėmesio, kaip po milimetrą prapuola kūnas; jo galvoje it mantra skambėjo vienintelis klausimas, ir kuo toliau, tuo lengviau darėsi jį kartoti; galiausiai sudžiūvusiame ir sulįsusiame kūne užgesusiomis akimis buvo gyvas tik klausimas, kuris kasdien vis trumpėjo, kol ir iš jo liko tik "?".

Jeigu žmogaus kaukolėje dar būtų likę nors truputį žmogaus, jis būtų pastebėjęs, kaip paskutinę akimirką klaustukas išsitiesia ir ambasadorius, gyvenantis ten, kur dūzgė neuronai, iš kito galo ima auginti atsakymą.
linkAš tau pasAkau!

o naujo kas? [Apr. 30th, 2015|01:38 pm]
MasterMind Hazord
Kas gali būti naujo gyvenime? Ta pati žemė po kojomis, tas pats dangus virš galvos, tos pačios šiukšlės viduje. Naujienos? nejuokinkit. Tai net ne gyvenimo ciklai, nes ciklai implikuoja judėjimą, tegul ir ratais, tai tiesiog gyvenimo užutekis, vietinės reikšmės daug metų nevalytas kiemo tvenkinys, paprastų, Jablonskio nesugadintų žmonių vadinamas kūdra.

Neriam?

Tamsus žalias vanduo suraibuliuoja virš galvos. Tamsu - nors į akį durk. Stovinčio vandens smarvė smelkiasi į šnerves, ausų angas, akis; noras įkvėpti nepakeliamai degina krūtinę, kol galiausiai nesuvaldytas refleksas atidaro šliužą, sudeginto oro burbulas, išsiveržęs iš burnos, iškyla aukštyn, o sunkus žemiškas kūnas lėtai sminga į tamsią bedugnę.

Jauku grįžus į tikruosius namus, vienodus visiems, kurie nors akimirką lietė šį pasaulį.

Bet ką gali pasakyti apie tai, kai vidinė visata prasisuka priešingai entropijai krypčiai, kai vienas po kito pametami matavimai, kai tobuli rutuliai tampa hipersferomis, nykstančiomis į Euklidinius apskritimus, susitraukiančiais į vieno matavimo tašką ir galiausiai atsiremiančiu į lygybės ženklą?
Vienoje pusėje - pilnas π, kitoje - "niekas", iš kurio baisiose kančiose užgimė visata.
Bet ką gali pasakyti apie tai, kai tavo rankose - pilnas atsakymas į visus, visus, visus klausimus? "=" ir tyla.
linkAš tau pasAkau!

antiparanoja [Oct. 13th, 2014|12:00 pm]
MasterMind Hazord
negalima nužudyti to, ko nėra.
-- Galėtų būti kinų patarlė.

Nueinančios pilnaties ištraukti žmonės iš vandens žiopčioja tarsi žuvys, įmestos į orą. Smulkūs smulkūs gabalėliai, smulkios smulkios it švitrinis popierius būties kalvelės, lašas po lašo ir

ir tu manai, kad gali man kažką papasakoti? Ne daugiau, negu aš tau, ne daugiau negu išprotėjęs bomžas saulės vartų arkoje prašantis smulkių pinigų, ne daugiau negu visata, užgriuvusi visus mus visu savo svoriu. Ir tu manai, kad mirtingoje mirtingųjų visatoje mirtingumas ir mirtis reiškia ką nors daugiau, negu plokštelės pabaigą? Я иду по льду последней реки, Оба берега одинаково далеки? Ir viskas yra susiję, ar kada nors pagalvojai, kad automobilių, kurie važiuoja pro tave, numeriai ne šiaip sau tokie ir iš tiesų yra vienas numeris, kuris atskleis tau jų paslaptį, ir tu tada žinosi, tavo rankose bus raktas ir tada spėsi pasielgti taip, kaip jie pasielgtų su tavimi, jei tu nežinotum jų paslapties, jei nenumatytum kito jų žingsnio, jei

jei būtum bodisatva, sėdėtum, mielasis, savo saulės spinduliuose šilumą skleisdamas; jei būtum YHWH paliestas, brangusai, tavo priešai ir tavo draugai dėl skirtingų priežasčių kraujais paplūdę negyvi būtų; jei mėlynąja Šivos energija kvėpuotum, tavo sielos jėga griautų ir statytų imperijas. Jei būtum niekas, būtum tas, kas esi iš tiesų - žinotum tikrąjį savo vardą.

ir tada niekas negalėtų tavęs nužudyti.
link5 atsakymai|Aš tau pasAkau!

the lowgrinder [Oct. 9th, 2014|03:40 pm]
MasterMind Hazord
Už lango - žemojo fronto kraštelis, ciklono pranašas, merkiantis miško samanų kempinę, pripildantis vakarinių kamščių gatves lempų atspindžiais nuo šlapio asfalto, pilkumoje paslepiantis horizontą ir užtraukiantis visą dangų.

Netiesa tai. Už lango - anticiklonas visu gražumu, aukštasis frontas, šaltais spinduliais nutvieskiantis žemę.

Netiesa ir tai. Pusrūsio prieblandoje nuo už mažo užtaisyto fanieros lakštu langelio slypinčios tamsos paskutinius jaukumo likučius bando apsaugoti maža silpnai bešviečianti kaitrinė lemputė.
Manęs nėra nei ten, nei ten, nei ten. Apskritai yra tik įkyrus cypimas 50 ir 22 tūkstančių hercų diapazone - vienam smilkiny - ir noras būti kur nors, kas nėra "čia ir dabar" kalėjimas.
"Čia ir dabar", pasikartosiu sau, kad nepamirščiau niekad - vieta ir laikas, kur esu aš. Nenori "čia" - nebūk, nenori "dabar" - nebūk. Be pirmo asmens šie dalykai devalvuoja greičiau negu zimbabvės doleris. Todėl sakau savo galvai - nešk mane, meldžiuosi į vienintelį dalyką, kuris iš gretimų pasaulių atneša gaivaus oro gurkšnį - ir pasineriu į tranzitinį pasaulėlį.

Hermetiška čia! Apleisti gamyklos pastatai tuščių langų akiduobėmis žiūri į išrudavusių varpučių lauką ir sueižėjusių betono plokščių aikštę. Dangus pilkas, bet ne debesimis: jo kūrėjas patingėjo poros potėpių ir visas skliautas yra tobulai vienspalvis. Tarp didžiulių užantspauduotų angarų galėtų būti skersvėjis, jeigu čia esantis oras būtų kada nors judėjęs - o ko jam judėti, jei čia niekada nieko nebuvo. Betoninė siena slepia trapią šios visatėlės egzistenciją nuo to, kas šitoje vietoje yra dangus - pilkos nebūties, iš kurios trumpai egzistencijos akimirkai visa tai, kas čia yra ištraukei tu, ir kur visa tai jau greitai dings, vos tik vaizdinys tavo galvoje ims irti.
Žiūrėk, jau pilkuma ėda tai, kas buvo. Dar viena mažytė visata pamažu užleidžia vietą tam, ką mes laikome tvirtu ir tikru pasauliu, sėkmingai užsimerkdami tam faktui, kad jis tiek tvirtas ir realus, kaip mano, tavo, mūsų mėsos apvalkalai, mintys, pojūčiai. Ir kur tas skirtumas tarp mano, tavo, mūsų? Norai, mintys, pojūčiai - banalus klausimas, kurio neatsakysi jau taip paprastai: ar žmogaus siela slypi tik it šiaurės pašvaistė besiplaikstančiame funkcinio rezonanso atvaizde?
Jeigu taip, ar aš galiu būti tu ir mes galime būti viename kūne vienu protu arba daugybėje kūnų viena siela?
Jeigu taip, ar aš galiu būti viena su viskuo: "aš" - iš kiekvienos visatoje esančios pačios elementariausios dalelės?

Ir ką daryti, jeigu taip jau yra?
linkAš tau pasAkau!

(no subject) [Aug. 27th, 2014|04:00 pm]
MasterMind Hazord
Užsimerkiu ir sakau savo galvai - nešk mane, kur manęs nėra.
Niekingai trumpą akimirką rodosi, kad tai pavyks.
linkAš tau pasAkau!

(no subject) [Aug. 12th, 2014|01:47 pm]
MasterMind Hazord
Po medžiu guli mažas kačiukas. Šlapias visas, nors aplinkui - tvankuma prieš pat lietų. Iš tamsaus dangaus vakaruose jau keliauja drėgmės, nuplausiančios karštas dulkes nuo veido, kvapas. O jis guli ir nejuda. Nusisukęs į medį tarytum miega. O yra kitaip.
Ir kas kaltas? Gali keisti savo požiūrį, kiek tinkamas, visvien liūdna. Tokia jau ši visata.
Nusisuk, nežiūrėk.
linkAš tau pasAkau!

navigation
[ viewing | most recent entries ]
[ go | earlier ]